Lietuvos irklavimo federacijos puslapis atsinaujino! Grįžti į senąją versiją ->

Naujienos

Giovanni Postiglione: Lietuvos irkluotojų stiprybė – visų geriausių savybių kombinacija

Vandenis kaustantis ledas – ne kliūtis

Kovo mėnesį, kai šiltesnių šalių irklavimo profesionalai irkluoja savo šalies bazėse po atviru dangumi, Lietuvos irkluotojai prakaituoja sporto salėse arba ieško šalių, kurių vandens telkiniai nepadengti ledu. Žinodami šiaurietiško Lietuvos klimato specifiką, pasaulio sporto ekspertai natūraliai užduoda sau klausimą: kas lemia šios šalies irkluotojų sėkmę tarptautiniuose vandenyse?

Pasaulyje yra ne viena šalis, kurios klimatas būtų gerokai palankesnis irklavimo sportui. Kaip nutiko, kad vėlyvi pavasariai ir beveik pusmetį trunkantis žiemos sezonas nesutrukdo jūsų irkluotojams tapti tokiais rimtais konkurentais Europos ir pasaulio čempionatuose? Kas lemia, kad irklavimas jūsų šalyje jau seniai įsitvirtino kaip strateginė sporto šaka ir kad ši šaka jūsų šaliai nuolat duoda tiek čempionų, prizinių vietų bei olimpiečių?

Su jūsų irkluotojais pirmą sykį susipažinau 2011–2012 metais, kai jūsų olimpiečiai Saulius Ritter ir Rolandas Maščinskas kreipėsi į mane, klausdami, ar negalėčiau jų treniruoti. Prisimenu, kaip stipriai jie buvo motyvuoti ir tikrai norėjau jiems padėti. Tiesa, kad pradėtume dirbti, reikėjo pasirašyti sutartį su Lietuvos irklavimo federacija, tad rimtai dirbti pradėjome tik 2013 metais, ir mano svarbiausias partneris treniruojant Lietuvos irkluotojus buvo Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris Mykolas Masilionis.

 

Lietuvių kūnai ir charakteris ypač palankūs irkluoti

Du dešimtmečius dirbdamas Italijos nacionalinės irklavimo rinktinės treneriu, tyrinėdamas kitų šalių irklavimo trenerių patirtį, o taip pat šiuo metu dirbdamas su įvairių šalių sportininkais, padėdamas diegti ir atnaujindamas mokymo ir treniravimo sistemas dešimtyse įvairių kultūros šalių, pradedant Graikija ir Ispanija ir baigiant Japonija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika, gerai matau tiek Jūsų šalies irkluotojų stiprybes, tiek ir poreikius.

Pirmiausia, ką norėčiau išskirti, kalbėdamas apie Jūsų irkluotojų stiprybes, yra irklavimui tinkama lietuvių fizinė struktūra – kiekvienas jų pasižymi stipriai sudėtu kūnu, be to, yra aukštaūgiai. Antras svarbus veiksnys yra jūsų irkluotojų psichologinės savybės: ramus požiūris, ištvermė. Todėl net jei būna pikti ar išsekę, lietuviai visada gana sėkmingai tvardosi, išlaiko pagarbą ir neleidžia emocijoms jų valdyti. Be to, visi mano sutikti lietuviai siekia absoliutaus maksimumo. Man asmeniškai tai yra ypač patraukli savybė, nes juk mano darbas yra padėti pasiekti gerų rezultatų.

Dar norėčiau pridurti, kad šalia visų jau minėtų savybių Lietuvos irkluotojai yra ir gana introvertiškos bei santūrios ar netgi šiek tiek drovios asmenybės. Todėl bendraujant iš pradžių jie būna gana uždari, tačiau vėliau – atsiveria, ir santūrus bendravimas virsta nuoširdžiu bendradarbiavimu. Spėju, kad jūsų irkluotojų psichologines savybes tikriausiai lemia platesnis šalies psichologinis klimatas, šeimos santykiai. Kai kuriomis nors savybėmis pasižymi ir jas palaiko visuomenė, aktyvuoti tokias savybes, be abejo, yra lengviau. Be to, svarbu pabrėžti, jog nė viena mano minėtų savybių, būdingų Lietuvos irkluotojams, atskirai nebūtų pakankama. Yra daug šalių, kur irkluotojai yra dideli ir stiprūs, kitaip sakant – jų fiziologija tinkama, tačiau didelis kūnas nereiškia didelių smegenų. Apie Lietuvos irkluotojus turėčiau pasakyti, kad jų sėkmei yra svarbi ta fizinių, psichologinių ir techninių savybių kombinacija.

 

Supratingi treneriai ir organizacija  

Iš esmės tiek mano, tiek ir Lietuvos irklavimo federacijos tikslas buvo, kad po Rio vasaros olimpiados jūsų šalies irkluotojai mokėtų tiek atsirinkti, tiek ir pasiruošti patys. Tačiau nutiko taip, kad ir po Rio olimpinių žaidimų  federacija įžvelgė, kad  praverstų dar ketveri bendradarbiavimo metai. Priežastis ta, kad po olimpiados viskas pasikeitė: lūkesčiai irkluotojams, dėmesys irklavimui ir iššūkiai. Savo darbą su Lietuvos irklavimo federacija pradėjau tik kaip kelių konkrečių irkluotojų treneris, bet federacijos vadovai netrukus kreipėsi į mane, klausdami, ar negalėčiau padėti labiau.

Jau nuo pat pradžių mačiau, jog Lietuvos irklavimo treneriai, matydami puikius sportininkų rezultatus tarptautinio lygio čempionatuose, gerai supranta, kokių techninių įgūdžių reikia profesionalumo aukštumų siekiantiems irkluotojams. Suprasdami, kad irkluojant labai svarbus stiprus startas ir finišas, visi treneriai – pradedant vietinių klubų ir baigiant nacionalinio lygio treneriais, skiria tam labai daug dėmesio. Todėl šioje srityje man nebuvo ką veikti, nors kitur tam tikrų mano patarimų prireikė, lygiai kaip ir mačiau, kad privalau reikalauti tam tikrų pokyčių ruošiantis intensyviai sportuoti ar atsigaunant po to.

 

Trūksta vieningos paruošimo sistemos

Pagrindinė Lietuvos irkluotojų bėda yra ta, kad jiems trūksta vieningos ir efektyvios techninio valdymo sistemos visoms irklavimo veikloms. Juk nacionalinė rinktinė dabar sudaryta iš skirtingų klubų komandų, kurios yra užaugintos, naudojant skirtingas technines sistemas. Todėl mano darbas buvo sukurti vieningą techninio pasirengimo sistemą nacionalinėms komandoms, kuri būtų moderni ir kuria galėtų naudotis ir nacionalinė rinktinė. Dėl to vienas iš svarbių mano darbų buvo paruošti bei įdiegti irkluotojų atrankos ir vertinimo sistemą – iki tol tokio sistemiško mechanizmo, kaip atrinkti irkluotojus, nebuvo. Dabar, kad tinkamai atrinktume sportininkus į nacionalinę rinktinę, reikia gerai pasirodyti keliose tam tikro sunkumo regatose.

Pagrindinė kliūtis dirbant su visais aukšto lygio atletais yra tai, kad visi jie pirmiausia galvoja apie save. Ši savybė, iš dalies būdama privalumu, gali tapti kliūtimi, ugdant komandą. Kita bėda – iki šiol nėra daug nacionalinės komandos trenerių.  Mano darbo siekis – auginti ir stiprinti komandą, tačiau augant komandai, atletai nori kuo daugiau individualaus trenerio dėmesio ir, kol trenerių pakankamai nėra, tai sukelia sunkumų – atletai konkuruoja dėl trenerių, dėl jų dėmesio. Todėl belieka tikėtis, jog po kelių metų, kai bus geresnė sistema ir struktūra bei bus bent po vieną trenerį visai įgulai, ši problema irgi neteks aktualumo.

„Užkopti į kalną“ yra kitokia užduotis nei „išlikti viršūnėje“, ir ta išlikimo misija gali būti netgi sudėtingesnė. Todėl dabar mano sykiu su nacionaline rinktine užduotis yra auginti ir išlaikyti sistemą. Iš pradžių buvo sunku, bet federacijai rodant didelį pasitikėjimą ir supratimą, kokia tai sudėtinga užduotis, esu patenkintas progresu.

Mano linkėjimas Lietuvos irkluotojams – būti geriausių irkluotojų šalių penketuke, į kurį pretenduoja Jungtinės Karalystės, Australijos, Naujosios Zelandijos, JAV, Italijos, Vokietijos irkluotojai. Šios šalys siejamos su žinomais irklavimo ir netgi apskritai pasaulio sporto vardais ir garsiais sporto vardais apskritai. Vis dėlto nuoširdžiai tikiu, kad dirbdami nuosekliai ir efektyviai, po penkerių metų tame penketuke gali būti ir Lietuvos irkluotojai.

1 Komentaras
  1. Liudas 2019-05-02 | 21:10 - Atsakyti

    Perskaitęs šį straipsnį vėl užsimaniau irkluoti ir aš.

    https://sixt-leasing.lt/imonems/komerciniai-automobiliai.html

Rašyti komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.