Autorystė – LIF.lt / Marytė Marcinkevičiūtė

Kauno rajone gyvena ne vienas olimpietis, pasaulio ir Europos irklavimo  čempionas, kuriuos visus išugdė tas pats žmogus – Antanas Lavickas.

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas šį irklavimo trenerį pavadino išskirtine asmenybe rajono sportininkų bendruomenėje, nes jo auklėtiniai jau daug metų garsina Pakaunės kraštą ne tik Lietuvoje.

Garsūs trenerio mokiniai pripažįsta, jog A. Lavickas – žmogus, kuris turi auksinę uoslę talentams ir žino, kaip sukauptą patirtį paversti pergalingais finišais.

– Birželio 13 dieną atšventėte 70-ies metų jubiliejų. Skaičiuojate gražias patirties dešimtis, bet vis dar neprarandate jaunatviško ryžto, ugdote olimpiečius, irklavimo čempionus, negi nesinori ramybės, pailsėti po sunkių darbų, atsipalaiduoti nuo didelės įtampos varžybų metu?

– Kelios dešimtys metų ant vandens – tai ne tik amžius, bet ir įgūdžių kalvė, sieloje dar tiek neišvaikščiotų takų ir nenuskintų svajonių žiedų.

Apie savo metus stengiuosi negalvoti, dirbu ir tiek. Sulaukus jubiliejaus nebuvo laiko, kada jį švęsti. Turiu keletą svajonių, bet atsargiau pradedu vertinti savo jėgas ir svajones.

Dar vis nenusiraminu su atranka į irklavimo sportą. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad visur galima rasti puikaus jaunimo, kuris gali pasiekti fantastinių rezultatų mūsų sporte. Tik reikalinga gerai veikianti sistema: nuo atrankos iki mokyklos, valgyklos, bendrabučio, treniruočių, medicinos, transporto. Visa tai sudaro trenerio ir sportininko gerą tarpusavio ryšį bei galimus svarius rezultatus.

Kiekvienais metais tai daryti vis sunkiau. Reikia daugiau laiko skirti ir savo poilsiui, sveikatos priežiūrai, truputį viskas sulėtėja. Tačiau judame pirmyn. Kai matau, jog sportininkai nuoširdžiai ir sąžiningai treniruojasi, džiaugiasi iškovotais medaliais, tiki treneriu ir tuo, ką darome treniruotėse, visa tai ir yra jaunystės eliksyras bei varomoji jėga. Nuo to ir pailsi, ir atsipalaiduoji.

– Nepastebimai tapote vienu vyriausių Lietuvos irklavimo mohikanų, tad  kaip jaučiatės tarp gerokai jaunesnių kolegų? Kaip pavyksta surasti bendrą kalbą su šiuolaikine technologijų apsupta jaunąja irkluotojų karta?

– Laikas bėga negailestingai greitai. Taip, jau esu vienas vyresnių trenerių Lietuvoje. Ir nuo to niekur nepabėgsi.

Dirbu ir apie tai mažiausiai galvoju. Tarp jaunesnių trenerių jaučiuosi puikiai, randame apie ką pasikalbėti, pasitarti.

Aš, galbūt, kai ką daryčiau kitaip, nei dabar daro jauni treneriai, bet jiems patarinėti nesinori. Jie turi savo nuomonę ir patarti galiu tik tiems, kurie  kreipiasi patarimo.

– Kauno rajonas tapo vieta, kur užauga daug didelio meistriškumo irkluotojų. Ar jų vis dar ieškote po rajono kaimus ir miestelius: Šilelio ir  Mozūriškių kaimuose, Lapėse, Domeikavoje, Raudondvaryje, mokyklose?

– Ne tik Kauno rajone galima surasti talentingų, puikių fizinių duomenų  vaikinų ir merginų. Kadangi dirbu Kauno rajone, todėl čia stengiuosi apvažiuoti visas švietimo įstaigas po vieną-du kartus per metus ir pažiūrėti kas naujo, kas mus domina.

Irklavimas toks sportas, kad mūsų treneriams daugiausiai tenka jau nuo visų žaidimų atlikę ir nieko nepasiekę moksleiviai.

Labai sunku dar kartą juos įtikinti, kad pasirinktų kitą sportą šaką. Mane ir mano žmoną Editą, kuri irgi yra irklavimo trenerė, rajone pažįsta visose mokyklose ir visapusiškai mums padeda apsilankyti pamokose bei per pertraukas tarp pamokų pašnekinti vieną ar kitą mus dominantį moksleivį.

– Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo net keturi jūsų auklėtiniai: Ieva Adomavičiūtė, Dovilė Rimkutė bei Domantas ir Dovydas Stankūnai, o paralimpinėse žaidynėse – pas jus Kaune karjerą pradėjusi, o dabar Didžiajai Britanijai atstovaujanti Giedrė Rakauskaitė. Ar žaidynės jums suteikė daug džiaugsmo, juk Giedrė pakartojo Tokijo paralimpinių žaidynių triumfą ir antrą kartą tapo čempione. Ir kokį įspūdį paliko kitų mokinių rezultatai?

– Visi šie mano auklėtiniai buvo nusipelnę atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse, džiaugiausi jų sėkmingais startais ir išgyvenau dėl prasto Dovilės Rimkutės starto. Neišpasakytas džiaugsmas apėmė, kai Giedrė Rakauskaitė antrą kartą tapo paralimpine čempione.

Tačiau visos mano mintys ir žvilgsnis buvo nukreiptas į vyrų dvivietę be vairininko – brolius dvynius Domantą ir Dovydą Stankūnus.

Jie manęs nenuvylė. Broliai be galo talentingi, jie apdovanoti kur kas daugiau nei vien fizine jėga ar irklavimo technika.

Dabar jie – tikri profesionalai, turintys didžiulę perspektyvą. Dvynius treniruoti – tai yra visas mokslas ir patirtis. Ne visi tai gali suprasti ir sėkmingai bendradarbiauti su dvyniais.

– Dabar Lietuvos suaugusiųjų rinktinei atstovauja net šeši jūsų auklėtiniai, jaunimo – vienas ir jaunių – du, kurie svajoja apie Los Andželo olimpines žaidynes. Kiek auklėtinių galėtų tapti olimpiečiais, gal turite ir kitų talentų, kurie galėtų iššauti?

– Lietuvos suaugusiųjų rinktinei atstovauja Domantas, Dovydas ir Povilas    Stankūnai, Mantas Juškevičius, Justas Kuskevičius ir Dovilė Rimkutė, jaunimo – Augustas Davidonis, o jaunių – Gabija Stašaitytė ir Aušra Kavaliauskaitė.

Visi daug ir nuoširdžiai treniruojasi, ruošiasi svarbiausiems sezono išbandymams. Labai įtempti bus 2027-ieji, kai vyks atranka į olimpines žaidynes.  

Esu pozityviai nusiteikęs ir galvoju, kad į Los Andželą kelialapius galėtų iškovoti 4-6 mano ugdytiniai, o Lietuvos delegacijoje turėtų būti  10-12 irkluotojų. Jauniems talentams yra iš ko pasimokyti.

– Kuri auklėtinio pergalė jums iki šiol neužmirštama?

– Didžiausią džiaugsmą patyriau 2017-aisiais. Tada Lietuvoje buvo suburta ypač pajėgi ir dar niekada taip gerai neirklavusi vyrų porinė keturvietė:  komandos yrininkas Aurimas Adomavičius, Rolandas Maščinskas, Dovydas Nemeravičius ir Martynas Džiaugys.

Tais metais ši komanda laimėjo viską, kur startavo, tapo pasaulio ir Europos čempione.  

Kai tais metais Trakuose pamačiau šitą įgulą, negalėjau patikėti savo akimis: per treniruotę vaikinai irklavo 500 m atkarpas ir vaizdas buvo toks, kad valtis net vandens nesiekė, o ją kaip ant sparnų kažkas nutempė.

Tokio mūsų komandos, kurioje buvo ir mano auklėtinis Aurimas Adomavičius, irklavimo niekada nebuvau matęs. Mano akyse iki šiol tas matytas nepakartojamas vaizdas.

Aurimas dalyvavo Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Visos mano auklėtinių pergalės labai džiugina, o pralaimėjimai – liūdina ir dėl jų  smarkiai išgyvenu.

– Kokią didžiausią klaidą esate padaręs savo trenerio karjeroje ir ko ji išmokė?

– Klaidų savo karjeroje, žinoma, neišvengiau. Vieną jų padariau 2000-2002-aisiais. Tada subūriau gerą merginų aštuonvietės įgulą ir ruošėmės 2002 metų pasaulio jaunių čempionatui Trakuose.

Visus trejus metus sunkiai dirbome, visos irkluotojos buvo apgyvendintos Kauno jachtklubo viešbutyje ir mokėsi „Nemuno” mokykloje. Buvusi mokyklos direktorė Birutė Paulauskienė mums sudarė puikias sąlygas sportuoti ir mokytis. Treniravomės du kartus per dieną, čempionate tikėjomės užimti 3-5 vietą, svajojome apie medalius.

Klaida buvo ta, kad niekada anksčiau nesusimasčiau apie didelį vairininkės vaidmenį. Jos neauginau ir nemokiau vairuoti, gyventi su komanda,   siekiančia vieno bendro tikslo.  

Čempionato finale, likus iki finišo 500 m, mūsų aštuonvietė kovojo dėl bronzos medalių su JAV komanda ir turėjo 3 sek. pranašumą. Tačiau persvaros nepavyko išlaikyti, tas pačias 3 sekundes pralaimėjome amerikietėms ir likome ketvirtos.

Būtent tuo lemiamu momentu buvo ypatingai reikalingos vairininkės žinios, įgytos treniruotėse, merginų pažinimas ir atsidavimas komandinei darbo dvasiai, bet…

– Kas sunkiausia trenerio darbe ir kas labiausiai motyvuoja eiti į priekį ir treniruotes du kartus per dieną?

– Man sunkiausia trenerio darbe – atranka į irklavimo sportą. Ir ne tik, kad grupė sąrašuose būtų užpildyta pilnai pagal reikalavimus, bet kad grupėje būtų ir tokie jauni žmonės, į kuriuos vien pažiūrėjus norėtųsi keltis ir eiti, vykti į treniruotes. Tai ir yra tikroji motyvacija.

– Jaunystėje jūs irgi irklavote, tačiau kaip atsitiko, kad 1979 metais per SSRS tautų spartakiadą atstovavote ne Lietuvos irklavimo rinktinei, o žolės riedulio?

– Irklavimu susidomėjau dar Ariogalos vidurinėje mokykloje. Pamenu, kaip į ją buvo atvažiavęs dabartinis mano kolega Vladislavas Sokolinskis, kuris rinko vaikinus į Trakų internatinę sporto mokyklą.

Buvau metais per senas ir manęs nepakvietė. Tada jau buvau skaitęs „Sporto“ laikraštyje apie legendinę „Žalgirio“ vyrų aštuonvietę, man net seilė varvėjo iš pavydo.

Po to į mūsų mokyklą atvažiavo jauna kūno kultūros mokytoja Danutė Mundinaitė, kuri buvo Lietuvos moterų komandos vairininkė.

Ji daug pasakodavo apie irklavimą ir sportininkus, mane parekomendavo stoti į LVKKI, kuriame treneriu-dėstytoju dirbo jos būsimas vyras Vidmantas Galubauskas.

Buvau sportiškas, lankiau lengvąją atletiką ir bėgiojau vidutinius nuotolius, kiemuose žaisdavau įvairius sportinius žaidimus. Turėjome puikų kūno kultūros mokytoją, buvusį gimnastą V. Kolesinską, kuriam gimnastika buvo viena pagrindinių dalykų kūno kultūros pamokose.

Irkluoti pradėjau 1975-aisiais, studijuojant institute. Irklavau su vyresniais sportininkais, mūsų keturvietė be vairininko tapo Lietuvos studentų čempione ir Lietuvos vicečempione.

Patekau į Lietuvos rinktinę ruoštis 1979 metų SSRS tautų spartakiadai. Stovyklavome Gruzijoje ir kartu su Arūnu Šatu ruošėmės irkluoti dvivietę be vairininko.

Grįžus į Lietuvą užklupo čiurnos sąnario uždegimas, koją ypač skaudėdavo naktimis. Prasikankinus savaitę, buvau paguldytas į Kauno ligoninę, kurioje praleidau apie mėnesį ir iš jos išėjau skaudančia koja. Kai nuvažiavau į Birštoną, rinktinė praktiškai jau buvo sudaryta. Sporto medicinos dispanseris man nedavė vizos sportuoti.  

Institute pamačiau skelbimą, kad renkami kandidatai į Lietuvos žolės riedulio komandą, atstovausiančią SSRS tautų spartakiadoje. Atslūgus kojos skausmams, nutariau išbandyti laimę naujoje sporto šakoje. Pavyko sėkmingai išlaikyti testus ir tapau Lietuvos žolės riedulio rinktinės kandidatu.

Dalyvavau treniruočių stovykloje Plungėje, atrankinėse varžybose ir be didelio vargo patekau į rinktinę. Man tai buvo kažkas nerealaus, kadangi debiutavau SSRS tautų spartakiados žolės riedulio turnyre.

– Per jūsų kone 50 metų trenerio karjerą irklavimas labai pasikeitė, o kas išliko nepakitę ir yra svarbiausia, siekiant olimpinio medalio?

– Irklavimas per tuos 50 metų smarkai pasikeitė, o ypač neatpažįstamai – sportinis inventorius.

Valtys dabar tikras stebuklas, anglies audinio, lengvos, grakščios, tikros valtys-bolidai. Kainos pasakiškos. Pasikeitė ir irklai. Viskas išlengvėjo ir pabrango. Tiesa, valtims yra įvestos svorio ribos, kurių negalima peržengti. Inventorius yra sveriamas ir turi atitikti tarptautinius reikalavimus.

Labai išaugo fiziniai krūviai, jų apimtys. Sportininkai tampa tikri atletai su labai gerai paruoštu kūnu.

Nepakito, turbūt, tik sportininkų noras būti geriausiu, greičiausiu ir tapti  čempionu. Turi norėti labiau už kitus, eiti drąsiai į kovą ir būti pasiruošusiu visu 100  procentų. Per kiekvieną treniruotę turi atiduoti visas jėgas ir tikėti, ką darai, nepaisant jokių aplinkybių.

– Lietuvos irklavimo federacija aukštai įvertino jūsų didelę neįkainojamą patirtį bei sugebėjimus ir patikėjo vadovauti LIF trenerių tarybai. Kaip sekasi šiame darbe, kokių kyla minčių, matant, kad trenerių gretos retėja, o jaunimas nenoriai renkasi šią profesiją?

– Trenerių tarybos pirmininku tapau prieš metus. Neskubu nieko labai kritikuoti nei girti. Po truputį stebiu, matau, girdžiu trenerių mintis, norus, pageidavimus. Yra ir trūkumų, o kaip be jų.

Rudeniop, po sezono bandysime visi susėsti ir aptarti savo nuveiktus darbus. Pažiūrėti atgal būtina, bet ir į priekį reikia žiūrėti atsakingai.

Kai dėl trenerio profesijos, tai, manau, pradedančiųjų jais dirbti didžiausia klaida – nesupratimas situacijos ir savo, pradedančio trenerio darbo esmės.

Tą temą tikrai gvildensime. Mano laikais, kai panašiu laiku su dauguma savo bendraamžių baigėme institutus ir pradėjome karjeras, mažiausiai galvojome apie atlyginimą, kuris visur praktiškai buvo vienodas ir privalomas už gautą paskyrimą į darbo vietą.

Trejus metus reikėjo atidirbti pagal specialybę. Dabar visi nori uždirbti daug ir iš karto. Taip tikrai nebūna.

Pirmiausiai siūlau apsispręsti patiems: ar jie nori dirbti iš pašaukimo treneriu, ar tik galvoja apie atlyginimą. Čia, turbūt, nebūsiu labai mėgstamas tarp jaunimo, bet tai vienas svarbiausių dalykų trenerio karjeroje.

– Koks jūsų laisvalaikis, didžiausi pomėgiai, kiek dienų galėtumėte išbūti be irklavimo?

– Didžiausias pomėgis – pabūti namuose, patylėti, pagalvoti. Atsikelti ryte savo lovoje ir nors dvi dienas niekur neiti iš namų.  

Noriu daugiau laiko praleisti su savo keturkoju mini jorkšyro terjeru  šuniuku Bruno ir su anūke Vilte, kuriai rudenį bus 12 metų.

Be irklavimo nežinau, kiek galėčiau išbūti. Irklavimas man – ne tik sportas, bet ir gyvenimo filosofija. Būna taip, kad po kelių dienų išsitraukiu savo užrašus ir kažką užsirašau apie irklavimą. Be jo negaliu gyventi.  

– Būtumėte laimingiausias žmogus pasaulyje, jeigu …

… jei būtų visi sveiki, laimingi, užaugtų gerais, dorais žmonėmis. Ir, žinoma, kad visame pasaulyje būtų taika.

– Ką patartumėte jaunam irkluotojui, svajojančiam apie olimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, pergales pasaulio taurės etapuose?

– Norėčiau patarti, kad kiekvienas turėtų savo svajonę, ją brangintų ir ja tikėtų.  

Svajonė – tai tikslas, kurį nori pasiekti, tai yra tavo Betliejaus žvaigždė, tai yra kelias, kuriuo eidamas pasieksi savo svajonę.